Klinikinio tyrimo svarba

Šiais laikais, kai visur naudojama šiuolaikinė technika, be to visi skubame, dažnai užmirštame ar bereikalingai nenorime gaišti laiko seniems diagnostikos metodams. Tačiau gyvenimas mėgsta mus pamokyti ir priminti senas patikrintas tiesas.

2014-06-14 į mūsų gydyklą kreipėsi šuns Bakso (mišrūnas, 14 metų patinas) šeimininkai. Augintiniui ant uodegos atsirado išopėję navikai, šeimininkai pasakojo, kad maždaug prieš 2 metus šuo jau buvo operuojamas dėl tos pačios priežasties, viskas puikiai pavyko, bet dabar vėl atsinaujino. Šeimininkai norėjo vėl pakartoti operaciją.

Apžiūrėjus šuns uodegą nustatyti keli išopėję navikai, iš kurių sklido blogas kvapas, ir keli mazgeliai dar nespėję išopėti. Augliai buvo išsidėstę ant uodegos dorsalinėje, kairėje bei dešinėje lateralinėse pusėse. Kairėje sėdmens pusėje tarp uodegos pagrindo ir išangės gilesniuose audiniuose dar buvo užčiuopiamas standus mažo kiaušinio dydžio poodinis navikas (2 pav. baltos rodyklės). Dėl plačiai išsidėsčiusių ir įtariamai piktybinių auglių buvo svarstomos dvi chirurginio gydymo galimybės. Pirmas variantas – plačiai šalinti navikus ir po to dengti odos defektą, panaudojant kurią nors odos plastikos techniką, antrasis  –  amputuoti uodegą ties sveika, auglių nepažeista oda.

Surinkus anamnezę išaiškėjo, kad Baksas buvo aktyvus, stiprus, šeimininkai nepastebėjo jokių kitų ligų simptomų, jiems buvo neramu tik dėl uodegos. Buvo sutarta operacijos data, duotas jodo povidono vandeninis tirpalas žaizdoms plauti.

Po trijų dienų šeimininkai su augintiniu atvyko paskirtai planinei operacijai. Šuo jautėsi puikiai, jis buvo pasvertas ir išsiuntus šeimininkus pradėta ruoštis operacijai, buvo sutarta panaudoti inhaliacinę narkozę, atsižvelgiant į šuns amžių ir bandyti išsaugoti uodegą. Atlikus indukciją ir pradėjus ruošti pacientą operacijai, nuskutus plaukus, veterinarijos felčerė atkreipė dėmesį į nenatūraliai padidėjusį gyvūno pilvą ir pakvietė veterinarijos gydytoją. Palpacijos metu aiškiai užsičiuopė didelis darinys pilvo ertmėje, kilo įtarimas, kad tai gali būti blužnies navikas. Susisiekus telefonu su šeimininku, pasiūlėme atlikti diagnostinę laparatomiją ir pašalinti auglį, jei tai įmanoma, o jei jis pažeidęs gyvybiškai svarbius organus ir nešalintinas, eutanazuoti gyvūną. Šeimininkas su viskuo sutiko.

Diagnostinės laparatomijos metu pasitvirtino diagnozė – didelis blužnies navikas. Po sudėtingos ir ilgiau užtrukusios splenektomijos, buvo nuspręsta amputuoti uodegą, be to buvo pašalintas poodinis navikas (6 pav. baltos rodyklės).

Operacija atlikta narkozei naudojant sevofluraną, paskirti antibiotikai (amoksicilinas), NaCl 0,9% tirp. infuzijos su kompleksiniu vitaminų ir aminorūgščių preparatu, vaistai nuo skausmo (butorfanolis operacijos metu, po to carprofenas).

Be to buvo nustatytas prostatos padidėjimas, todėl rekomenduota šunį kastruoti, tačiau dėl ilgai užtrukusios operacijos orchiektomija buvo atidėta.

Pacientas sunkiai budo iš narkozės, kitą dieną buvo paskirtas vizitas lašinti infuzijas. Trečią dieną po operacijos šunį atvežė su ryškiais CNS veiklos nepakankamumo požymiais. Šuo tai buvo stuporo būklėj, tai trumpam atsibusdavo, bandydavo stotis, dažnai kvėpuodavo, cypdavo, tai vėl gulėdavo, nereaguodamas į aplinkinius dirgiklius. Toliau buvo lašinamos infuzijos, leidžiami antibiotikai, vaistai nuo skausmo, suleistas furosemidas. Pasiūlyta maitinti šunį minkštu maistu, tuo metu, kai atsibunda.

Kitą dieną, 2014-06-20,  gyvūnas kėlė galvą, bandė sėstis, pats lakė vandenį, ėdė. Buvo tęsiamas paskirtas gydymas.

2014-06-23 mūsų pacientas jautėsi geriau, bet dar vaikščiojo ratais, sukosi į dešinę, blogiau matė kaire akim, blogiau girdėjo dešine ausim, sunkiai koordinavo, kad paimti maistą. Buvo akivaizdus CNS pažeidimas dešinėj pusėj. Dar tęsiamas gydymas antibiotikais (amoksicilinas) ir kraujotaką gerinančiais vaistais.

Po savaitės šuns koordinacija buvo geresnė, jis vis dar vaikščiojo ratais, bet didesniais, gerai valgė, tapo energingas. Išimti siūlai.

Praėjus dviem mėnesiam po operacijos Baksas buvo stiprus ir judrus, žaidė su kamuoliuku, šeimininkai nepastebėjo jokių CNS sutrikimo požymių.

Nežiūrint į visas komplikacijas atsitikusias šito gyvūno gydymo atveju, peršasi viena svarbi išvada – pagrindinis klinikinis tyrimas yra labai svarbus. Anamnezės surinkimas, temperatūros matavimas, palpacija, auskultacija – archajiniai, bet patikimi ir laiko patikrinti bei labai vertingi diagnostikos metodai. Dažnai vien gyvūno apčiuopa gali pakeisti visą tolesnę gyvūno gydymo eigą.

Straipsnį parengė

Veterinarijos gydytoja-chirurgė
Agnė Marija Rusecka